Plūduriavimas vandenyje
1904 metais, JAV vykusiose Olimpinėse žaidynėse, pirmą ir paskutinį kartą į programą buvo įtraukta plūduriavimo vandenyje rungtis. Rungties taisyklės buvo gana paprastos: neri į vandenį nuo baseino krašto, kuris yra maždaug 45 centimetrų aukštyje virš vandens, ir nejudindamas nei kojų, nei rankų, bandai nuplūduriuoti kuo toliau. Dalyviams būdavo duodama po 60 sekundžių savo pasirodymui, po kurių buvo matuojamas atstumas nuo baseino krašto, jei dalyvis išnirdavo anksčiau (kadangi dažniausiai buvo naudojama technika, kai veidas atsiduria po vandeniu, ne visi ištverdavo minutę laiko), būdavo matuojamas atstumas iki jo išnirimo vietos. Pirmą ir paskutinį kartą šios rungties Olimpinio aukso medalio savininku tapo amerikietis William Dickey, nuplūduriavęs 19,05 metrų. Įdomu tai, kad visi šios rungties atstovai ir buvo amerikiečiai.
Balandžių šaudymas
Šaudymas į taikinius yra neatsiejama Olimpinių žaidynių dalis nuo pat 1896-ųjų. Tačiau 1900 metais ši rungtis buvo pakelta į naują lygmenį, mat vietoj įprastinių į dangų mėtomų diskų buvo paleisti gyvi balandžiai. Rungties metu buvo nužudyta daugiau nei 300 paukščių. Gyvų taikinių buvo atsisakyta po tai, kai 1908-ųjų Londono Olimpiadai buvo pasiūlyta naudoti gyvus elnius.
Virvės traukimas
Viena logiškesnių sporto šakų šiame sąraše, kuri galėtų būti įtraukta į Olimpinę programą ir šiandien. Pasirodžiusi 1900 metais Paryžiaus žaidynėse, ši sporto šaka Olimpinėje programoje išbuvo iki pat 1920-ųjų. Oficialiose taisyklėse buvo rašoma, kad rungtyje turėdavo varžytis komandos, sudarytos iš aštuonių žmonių. Laimėdavo ta komanda, kuri savo varžovus nutempdavo bent 2 metrus. Jei nei vienai komandai nepavykdavo įrodyti savo pranašumo, abiems būdavo duodamos 5 minutės ir laimėdavo ta komanda, kuri praėjus skirtam laikui savo oponentą būdavo prisitraukusi arčiau savo pusės. Britų komanda, sudaryta iš Londono miesto policijos pareigūnų, visais laikais buvo laikoma šios rungties favorite.
Kopimas virve
Kopimas virve į Olimpinę programą buvo įtrauktas 1896-aisiais vykusių Atėnų žaidynių metu. Nors dažniausiai šios rungties dalyviai buvo vertinami teisėjų ne tik pagal greitį, bet ir kopimo stilių, tačiau Olimpinėse žaidynėse visas dėmesys buvo skiriamas tik greičiui, tad laimėdavo greičiausiai pasiekęs viršūnę. Įspūdingiausią pergalę šioje sporto šakoje, kuri Olimpinėje programoje išbuvo iki 1932 metų, 1904-aisiais iškovojo amerikietis gimnastas George Eyser. Jis laimėjo nepaisydamas to, kad viena jo koja buvo medinė.
Šuoliai į tolį su arkliais
Olimpinėse žaidynėse šuoliai į tolį yra vienos iš pirmųjų rungčių, tačiau 1900 metais į šią sporto šaką buvo įkinkyti ir arkliai. Deja, bet nei žiūrovams, nei patiems atletams ši sporto šaka nepaliko didelio įspūdžio, tad iškart po Paryžiaus Olimpiados ji buvo išbraukta iš programos. Vienintelio šios rungties aukso medalio laimėtoju tapo žirgas, vardu Extra Dry, nušokę 6,10 metro. Nieko įspūdingo kai žinai, kad pasaulio rekordas, priklausantis žmogui, yra 8,95 metro.
Šaltinis: skaitalas.lt