Kai į dabartinę Lietuvos teritoriją atėjo pirmieji gyventojai bitės čia jau gyveno. Jos atskrido iš Ispanijos, kai ištirpo paskutinis ledynas – maždaug prieš 6 tūkst. metų. Bitininkystė mūsų krašte senuosiuose dokumentuose aprašyta dar 13 a. Baltų gentys netgi mokėjo duokles medumi bei vašku. Senovės lietuviai dėl sudėtingo ir paslaptingo bičių gyvenimo laikė jas šventomis. Jų globėjai buvo dievas Babilas ir deivė Austėja, kuri rūpinosi spietimu ir dauginimu. Bitės buvo gerbiamos ir dėl to, jog buvo manyta, kad po mirties žmogaus siela apsigyvena bitėje, o jai numirus, siela persikelia į kitą. Bitininkystė taip pat buvo itin gerbiami veikla.
Viena naudingiausių šių skraidančių vabaliukų pagamintų medžiagų yra bičių pikis arba propolis. Tai sakinga, malonaus kvapo, gelsva ar ruda medžiaga. Pikis renkamas iš lipnių medžių pumpurų, ūglių ir augalų žiedų nektaro. Bičių pikis naudojamas avilio plyšiams užklijuoti, koriams užtraukti, ar svetimkūnius balzamuoti.
Jau senovėje buvo žinomos gerosios šios medžiagos savybės. Jis šalino blogą kvapą, mažino skausmą ir tinimą, skatindavo žaizdų gijimą. Natūralus bičių pikis gydo votis, karpas, nuospaudas.
Seniau bičių pikis buvo vartojamas kaip išorinis preparatas ir tik išskirtiniais atvejai – kaip vidinis vaistas.
Šis bičių gaminys ji pakaitinus skleidžia labai malonų kvapą, todėl senovėje jį neretai pildavo ant žarijų. Tai ypač dažnai buvo daroma ten, kur susiburdavo daug žmonių, arba ligonio kambaryje. Tik daug vėliau buvo išsiaiškinta, kad degdamas pikis dezinfekuoja patalpas ir yra veiksminga priemonė ligų prevencijai.
Ši medžiaga išsiskiria gana nepastovia savo chemine sudėtimi – ji priklauso nuo to, iš kokių augalų bitės pikį rinko, kokiu metų laiku tai darė. Yra atlikta daug tyrimų, kurių rezultatai parodė, kad virusams daugintis augaluose pikis trukdo net tada, kai jo koncentracija nedidelė, o temperatūra labai įvairi.
Pastaruoju metu radosi nemažai mokslinių straipsnių, kuriuose pateikiami duomenys, kad bičių pikis stabdo vėžinių ląstelių formavimąsi, mažina nepageidaujamą chemoterapinių medžiagų ir radiacijos poveikį. Be to, nustatyta, kad netgi 0,08 proc. koncentracijos šios medžiagos ekstraktas stabdo mikroorganizmų augimą. Džiugina tai, kad jo antibakterinis poveikis pasižymi tuo, kad vartojant pikį neatsiranda jam atsparių mikroorganizmų formų, kai tuo tarpu vartojant antibiotikus mikroorganizmai greitai prie jų prisitaiko ir tampa jiems atsparūs.
Taigi, akivaizdu, kad tinkamai surinktas ir laikomas pikis yra labai aktyvi medžiaga, daranti didelę įtaką augalams, mikroorganizmams, gyvūnams ir žmogui. Be abejo, negalima nutraukti gydytojo paskirto gydymo kurso ir imti savarankiškai vartoti bičių pikio preparatus, tačiau gana dažnai juos galima derinti, tai netgi yra rekomenduojama su pagrindiniu gydymo kursu, bet tik prižiūrint gydytojui, nes yra tokių žmonių, kurie šiam produktui turi alergiją. Į tai ypač reikėtų atkreipti dėmesį tiems, kurie serga bronchine astma, egzema ar kitomis odos ligomis. Ant ilgai negyjančių opų taip pat negalima dėti daug pikio tepalo ar emulsijos, nes jis gali dar labiau suaktyvinti uždegimą.
