„Basomis po naktinį miestą“ – jaunos prozininkės Teklės Kavtaradzės, debiutavusios romanu „Nespalvota“ („Tyto alba“, 2006), antroji knyga. Šio romano pagrindiniai veikėjai – jaunuoliai, ieškantys savo vietos pasaulyje, abejojantys, norintys suprasti, įprasminti savo būtį: Kajus piešia, Tomas fotografuoja ir griežia smuiku, Karolį vilioja rašytojo kelias, Aleksas – kompanijos siela – žavisi ispaniška muzika ir žurnalistika, Jono svajonė – išvažiuoti į užsienį studijuoti muzikos. Fragmentišką, tarsi iš kinematografinių kadrų sudėliotą pasakojimą persmelkia abejingumo ir vienatvės baimė, tikros draugystės, meilės ilgesys.
[U]žsimerkit ir prisiminkit save 11 ar tai 12 – oje klasėje. Daugelis iš mūsų – pasimetę, neapsisprendę, lekiantys nuo vieno dalyko prie kito. Įstrigę pasirinkimo kryžkelėje ir kasdien apie save sužinantys kažką naujo. Tokie buvome mes. Tokie yra vienos jauniausiųjų Lietuvos rašytojų Teklės Kavtaradzės knygos herojai. Paprastame ( bet ne prastame ) knygos siužete susipina penkių vaikinų ir vienos merginos istorijos. Bent viename iš šių veikėjų kiekvienas atpažintų save. Svajojantį. Siekiantį užsibrėžto tikslo. Žvarbią pavasario naktį stovintį prie atviro lango. Nesuprastą tėvų. Ir iš nuotrupų besidėliojantį suvokimą, kas iš tikrųjų yra tas gyvenimas.
Skaitydami kiekvienam knygos personažui ant kaktos galime priklijuoti savo draugo vardą, veiksmą perkelti į savo gimtąjį miestą, truputį pakoreguoti situacijas – rasime beveik savo pačių paauglystės ieškojimų dienoraštį.
Kiek naivi ir nesudėtinga lakstymo basomis po nakties miestą istorija mums primena svarbiausius žmonių planetos dalykus. Nesvarbu, kad mums jau ne 17 metų, bet jie yra tie, kurie niekada ir nekinta. Buvimas kartu su artimais žmonėmis, jų palaikymo jutimas, tarpusavio supratimas, melancholiški vakarai, sukant ratus aplink namus ir neprisiruošiant įžengti į vidų – tai, kas yra tikra ir parodo, jog esame žmonės. Mąstančios, kenčiančios ir kuriančios būtybės.
Iš tikrųjų, norint papasakoti apie amžinas vertybes, įgimtą žmogaus ieškojimą nebūtina rašyti mažai kam suprantamu ir gremėzdišku stiliumi, kai skaityti tenka pasitelkus tarptautinių žodžių žodyną. Juk „genialumas slypi paprastume“. Ir pats gyvenimas gali būti toks, priklauso nuo, to, iš kurio kampo į jį pažiūrėsime. Ir kuria koja išlipsime iš lovos. Anot Teklės Kavtaradzės, gyvenimas turi būti basomis. Tiesiog jį sugeriant.
„Tiek pat, kiek čia jautėsi nesava, jausdavosi ir namie, todėl nebuvo dėl ko liūdėti. Dominyka buvo įpratusi jaustis lyg be vietos. Nes niekada jos neturėjo. Brangiausia, ką turėjo – save. Jautėsi likusi viena, bet greitai su tuo susitaikė. Tik vienam visada sunkiau.“
Aš gyvenu ir augu, kažkas esu, kažkas dar būsiu. Gali būti – jeigu rašau, turiu ką pasakyti. Perduoti žinutes.
