Parurezė arba urofobija (lot. ir angl. paruresis) – socialinio nerimo sutrikimo forma, pasireiškianti negalėjimu nusišlapinti šalia esant aplinkiniams (realiems ar įsivaizduojamiems), pvz., viešuosiuose tualetuose. Ši fobija labiau paplitusi tarp vyrų, nors yra ir nuo jos kenčiančių moterų.
Daug žmonių trumpuose, pavieniuose momentuose patiria sunkumą nusišlapinti tokiose situacijose, kai arti yra kiti žmonės. Tokiu atveju parurezė gali būti paprastas drovumas, gėdijimasis, kad kas nors pamatys lytinius organus, ar baimė būti pastebėtam nenusišlapinus. Kai kuriems žmonėms gali neišeiti nusišlapinti judančiose transporto priemonėse, kai kuriuos gali trikdyti garsas, sukeltas jų šlapinimosi tyliuose viešuosiuose tualetuose. Kraštutiniais atvejais paruretikas nusišlapinti gali tik būdamas visiškai vienas namuose ar taikant kateterizaciją.
Nors dauguma kenčiančiųjų teigia, kad tokia būsena atsirado paauglystės metais, ji gali atsirasti bet kokiame amžiuje. Kai kurie paruretikai sąmoningai kenčia norą šlapintis, vengia gerti skysčių, o šlapintis eina tik į neužimtus viešuosius tualetus. Ūmiais atvejais šis sutrikimas gali labai veikti žmogaus gyvenimą. Priklausomai nuo ūmumo, įveikti parurezę be psichologo, neuropatologo ar palaikančiųjų pagalbos gali būti itin sunku. Ūmią parurezę kenčiantys žmonės gali vengti vykti toli nuo savo namų ar negalėti užmegzti intymių santykių. Kai kurie nusišlapinti negali net namie, jei kas nors yra netoliese.
Kai kurie narkotikai, tokie kaip heroinas, hidrokodonas ar ypač metadonas, gali sukelti sunkumą šlapinantis. Tai priklauso nuo ūmumo ir nuo žmogaus, tačiau daug piktnaudžiaujančių ir vartojančių šias medžiagas asmenų kenčia nuo parurezės. Iš dalies tai yra fizinio pobūdžio padarinys.
